XIX a. pradžioje Žemaitijoje prasideda lituanistinis sąjūdis. Iš bajorų ir valstiečių kilę išsilavinę žemaičiai, įkvėpti romantizmo idėjų, pradeda domėtis krašto praeitimi, lietuvių kalba, papročiais, tradicijomis, gyvenimo būdu ir kt., puoselėja lietuvių kalbą, šviečia valstiečius ir siekia ugdyti jų tautinę savimonę.

Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis

Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754−1836) 1801 m. įsikūrė Žemaitijoje ir pradėjo burti krašto šviesuomenę. Ilgai gyvenęs Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, studijavęs istorinius ir filosofinius veikalus, gerai pažinojęs žemaičių dvarų bibliotekų lobius, vyskupas atliko kultūros mecenato darbą. Būrė krašto inteligentus ir rėmė jų veiklą. Jis rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu ir lietuviškų raštų leidimu. Svarbiausias darbas – Naujojo Testamento vertimas. 1816 m. jis buvo išspausdintas paties vyskupo lėšomis. J. Giedraitis su žemaičių inteligentais pradėjo susirašinėti žemaitiškai. Tai rodė šios kalbos prestižo kilimą.

Antanas Klementas

Antanas Klementas (1756−1823) – turtingas ir įtakingas krašto bajoriškosios visuomenės atstovas. Dirbo Raseinių ir Telšių Žemės teismuose, o 1797 m. buvo išrinktas Lietuvos tribunolo atstovu. Žemaitiškai susirašinėjo su vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu ir rašė eiles žemaitiškai bei lenkiškai. Daug dėmesio skyrė valstiečių švietimo klausimams.

Dionizas Poška

Dionizas Poška (1756−1823) – pasiturintis žemaičių bajoras, palaikė ryšius su vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu ir kitais žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjais. Svarbiausiame darbe – poemoje „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“– parodė, kad valstietis yra tikrasis vertybių kūrėjas. Kūrinyje nėra priešpriešos tarp valstiečių ir smulkiosios ar net vidutiniosios bajorijos. Už negailestingą valstiečių išnaudojimą ir neteisybę smerkiama stambioji bajorija. Būdą išbristi iš neteisybės D. Pošką matė švietėjiškoje veikloje, keliant valstiečių kultūros lygį. 1812 m. jis įsteigė išskobtuose ąžuolų kamienuose pirmą Žemaitijoje senienų muziejų, kuris vadinamas Baubliais.

Jurgis Pabrėža

Jurgis Pabrėža (1771−1849) – dvasininkas. Manoma, kad kilęs iš žemaičių valstiečių. Jis parašė pirmuosius geografijos ir botanikos vadovėlius lietuviškoms mokykloms, kūrė lietuviškus gamtos mokslų terminus, mokė Kretingos mokykloje. Organizavo mokymą valstiečių ir jų vaikų, kurie negalėjo mokytis mokyklose. Palaikė ryšius su Peterburge susitelkusiais kultūrinio sąjūdžio dalyviais. Bendradarbiavo su Simonu Daukantu, padėjo jam rinkti tautosaką.