XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje Žemaitijos bajorai ir valstiečiai buvo artimi vienas kitam kultūriniu atžvilgiu. Vadinamoji liaudies kultūra su savo papročiais, lietuviu kalba, tautosaka gyvavo ne tik tarp valstiečių, bet ir tarp glaudžiai su kaimu susijusių žemaičių bajorų.
Trejose Žemaitijos apskrityse (Telšių, Raseinių ir Šiaulių) veikė beveik dukart daugiau mokyklų negu septyniose kitose Lietuvos apskrityse. Mokyklose mokėsi ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikai. Didžiausiame Rusijos imperatoriškajame Vilniaus universitete, kuriame mokėsi studentai iš visų buvusių Abiejų Tautų Respublikos žemių, net dešimtadalis buvo žemaičiai.