Žemaičių kultūrinės veiklos pakilimas prasidėjo Vilniaus universitete 1822–1824 m., kai subrendo nauja karta ir aktyviai pradėjo veikti žemaičių studentai. Simonas Daukantas, Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius ir kiti žemaičių studentai Vilniaus universitetą pavertė tikru savo krašto kultūros židiniu, jame veikė žemaičių lituanistinis būrelis, buvo rengiamos ir leidžiamos lietuviškos knygelės. Pradėta veikla nenutrūko ir žemaičiams baigus studijas.

Simonas Daukantas

Aktyviausias ir daugiausiai nuveikęs iš Vilniaus universiteto studentų buvo Simonas Daukantas (1793–1864). Dar studijuodamas universitete S. Daukantas parašė Lietuvos istoriją „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ lietuvių (žemaičių) kalba. Ji buvo skirta parapijos ar lietuviškai namų mokyklai, motinoms, kurios mokė savo vaikus. Šia nedidelės apimties knyga S. Daukantas siekė prisidėti prie krašto istorijos ir kultūros pažinimo puoselėjimo. Tai buvo pirma Lietuvos istorija, parašyta lietuvių (žemaičių) kalba.

Jis kaupė, tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius, parašė keturis istorijos veikalus. Tačiau tik vienas iš jų buvo išleistas Rusijos imperijos okupacijos metais. 1846 m. Peterburge buvo publikuota pirmoji žemaitiška Lietuvos kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. S. Daukanto istorinės pažiūros buvo artimos švietimo ir romantizmo idėjoms. Jis smerkė kryžiuočių vykdomą grobikišką politiką, baudžiavą, tautinę priespaudą ir idealizavo Lietuvos praeitį.

Be to, S. Daukantas rinko ir skelbė tautosaką, rašė arba vertė iš kitų kalbų praktinių patarimų knygeles valstiečiams, parengė vadovėlių, lietuvių – lotynų, lenkų – lietuvių kalbų žodynus. Jis suprato, kad tautos prikėlimas naujam gyvenimui yra sudėtingas darbas, apimantis įvairias jos gyvenimo sritis. Jo iškeltos idėjos apie žemaitišką vidurinę mokyklą, žemaitiškai kalbančią aukštesniąją bajoriją, žemaitiškus laikraščius daugeliui atrodė utopija.

Simonas Stanevičius

Simonas Stanevičius (1799–1848) yra įvardijamas kaip tipiškas Vilniuje susibūrusių žemaičių, pasiryžusių dirbti savo kraštui, atstovas. Studijų metais jis parengė odę „Šlovė Žemaičių“, kurioje išreiškė pasididžiavimą žemaitiškumu ir priekaištavo tiems žemaičių bajorams, kurie užmiršo savo kalbą. Domėjosi lietuvių kalba, tautosaka, Lietuvos istorija. Rašė pasakėčias, sudarinėjo dainų rinkinius ir rengė kalbotyros darbus.

Kajetonas Nezabitauskis

Aktyviai žemaičių studentų lituanistinio būrelio veikloje dalyvavo Kajetonas Nezabitauskis (1800–1876). 1824 m. jis išleido knygelę „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos“. Tai buvo pirmas iliustruotas lietuviškas elementorius. Į jį pirmą kartą buvo įdėta tautosaka ir elementoriuje išspausdinta pirmoji lietuviškų knygų bibliografija. Joje K. Nezabitauskis suregistravo 73 knygas ir rankraščius.