XIX a.–XX a. pr. Lietuvoje – tautinio sąjūdžio laikotarpis, jo metu tauta siekė išsivaduoti iš tautinės priespaudos.

Tautinis sąjūdis – tautos judėjimas, siekiantis išsilaisvinti iš tautinės priespaudos. Tautinio sąjūdžio metu susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekis žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą. Iš pradžių dalis tautinio judėjimo veikėjų veikė drauge su lenkais, galvojo apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Naujas tautinio sąjūdžio etapas prasidėjo po 1861 m. reformos ir 1863 m. sukilimo. Į visuomeninį gyvenimą įsitraukė valstiečiai. Paaštrėjo kova su tautine priespauda – rašomi prašymai grąžinti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, lietuviški spaudiniai leisti užsienyje ir nelegaliai platinti Lietuvoje, kurtos daraktorių mokyklos, slaptos organizacijos. Lietuvių tautinio judėjimo dalyviai ėmė kovoti ne tik su rusinimu, bet ir su lenkinimu.