Magdeburgo teisė buvo universali, ji sankcionavo įvairias teisinių ir ekonominių santykių rūšis: vietos valdžios, teismo veiklą, jo kompetenciją ir tvarką, žemės nuosavybės mieste ar gyvenvietėje reikalus, valdos pažeidimus, kilnojamojo turto užgrobimą, nustatydavo bausmes už įvairius nusikaltimus. Ypač svarbios buvo normos, reguliavusios prekybą ir amatus, cechų ir pirklių bendrijų darbą, apmokestinimo tvarką. Miesto savivaldos vykdomasis organas pagal Magdeburgo teisę buvo magistratas, arba miesto taryba. Ši institucija atstovavo miestui, vykdė miestiečių teismo ir policijos funkcijas, tvarkė miesto vidaus gyvenimą, prekybą, amatų cechų veiklą. Magistrato nariai pareigas eidavo iki gyvos galvos, kaip įprasta feodalinėje sanklodoje.

Vilniaus magistrato tarybą, susiformavusią XV a. pirmame ketvirtyje, sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Pusė jų – katalikai, kita pusė – stačiatikiai. Pareigas eidavo pamečiui 2 burmistrai ir 4 tarėjai. Į magistrato sudėtį taip pat įėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio atstovas – vaitas ir prisiekusieji suolininkai. Vaitas kartu su suolininkais sprendė baudžiamąsias bylas, miestiečiams skyrė prievoles už valdomą žemę, taip pat vadovavo miesto gynybai. Miesto iždą tvarkė 4 tarybos skiriami administratoriai, vadinamieji šaferiai. Tarybos nariais dažniausiai būdavo išrenkami turtingi pirkliai iš patricijų šeimų. Žygimantas Augustas 1568 m. net suteikė jiems bajorų teises. Tačiau pamažu į svarbius miesto valdymo postus ėmė pretenduoti ir cechų meistrai.
http://www.quest.lt/po-lietuva/istorijos-labirintai-po-lietuva/4628/amatininkai-dalyvavo-miesto-valdyme/ (prof. L. Klimkos parengtas straipsnis)