XVI a. 3 deš. Anglijos karalius Henrikas VIII pradėjo politiką, kurios tikslas – atskirti Anglijos Bažnyčią nuo Romos. Pirminė priežastis – Henriko noras turėti vyriškos lyties įpėdinį ir popiežiaus atsisakymas leisti išsiskirti.

Prancūzijos kalvinistų, vadinamų hugenotais, žudynės Paryžiuje naktį į 1572 m. rugpjūčio mėn. 24 d. (Šv. Baltramiejaus dieną).

Ištraukos iš M. Liuterio 95 tezių

1. Kadangi mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sako: „Atgailaukite!“, vadinasi, Jis nori, kad visas Jį tikinčiųjų gyvenimas būtų nuolatinė ir nesibaigianti atgaila.
5. Popiežius nenori ir negali atleisti nuo tų bausmių, kurias jis paskyrė arba savo sprendimu, arba remdamasis Bažnyčios nuostatomis.
21. Todėl klysta tie pamokslininkai sakydami, kad žmogus, gavęs popiežiaus atlaidus, yra atleidžiamas nuo visų bausmių.
27. Jie skelbia mokymą žmonių, kurie tvirtina, kad kai tik suskambės į dėžę metami pinigai, siela tuojau pat bus išleista iš skaistyklos.
31. Tie, kurie mano, kad indulgencijos suteiks jiems amžiną palaimą, kartu su savo mokytojais amžinai degs pragare.
36. Kiekvienam krikščioniui, kuris nuoširdžiai atgailauja dėl savo nuodėmės, ir be indulgencijos bus visiškai dovanota bausmė ir atleistos kaltės.
62. Tikrasis Bažnyčios lobis yra švenčiausioji Evangelija, pasakojanti apie Dievo Didybę ir Malonę.

Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus raštas dėl Vilniaus kolegijos įkūrimo (1570 m.)

[...] pagaliau pačiam aukščiausiajam atsižvelgiant į šventojo Tridento suvažiavimo dekretus ir kanonus, sutelkdami mūsų protą ir valią, [...] pasikliaudami garsiųjų popiežiaus legatų pritarimu ir paraginimu, esame priėję prie tos minties į šią provinciją ir jos sostinę pakviesti ir įkurdinti kai kuriuos mokytus ir religingus vyrus iš tų kolegijų, kurios vadinamos Jėzaus draugijomis, kaip tik tai jų mokslai ir nekaltas gyvenimas padeda skleisti krikščionių tikėjimą, garbinti Dievą, pakreipti ir lavinti jaunimą naudingais mokslais ir papročiais, dažnai stropumo ir geradarystės labui, ypač šiame nelaimingame ir sugadintame amžiuje“.

Protestantai Lietuvoje buvo persekiojami, todėl dažniausiai prieglobstį rasdavo kaimyninėje protestantiškoje Prūsijoje. M. Mažvydo „Katekizmas“ (1547 m.)

Augsburgo religinė taika – vokiečių žemių imperatoriaus Karolio V ir į protestantizmą perėjusių kunigaikščių sutartis, pasirašyta 1555 m. reichstago nutarimu Augsburge. Žemių valdovams buvo suteikta teisė laisvai rinktis tikėjimą, o jų pavaldiniams galiojo nuostata – „kieno valdžia, to ir tikėjimas“.

Tridento tikėjimo išpažinimas (1564 m.)

Aš priimu ir gerai suvokiu Apaštalų bei bažnyčios tradicijas bei kitus Bažnyčios papročius ir įstatymus. Taip pat aš pripažįstu Šventąjį Raštą, kaip jį pateikė ir pateikia Motina Bažnyčia. Ji priima sprendimus dėl šventųjų raštų prasmės aiškinimo. Niekuomet aš nesuvoksiu ir neaiškinsiu jų kitaip, nei buvo vieningai nutarta Bažnyčios Tėvų. Aš taip pat pripažįstu, kad yra septyni tikri ir teisingi Naujosios Sandoros sakramentai, kuriuos įsteigė Viešpats Jėzus Kristus. Taip pat ir tai, kad reikia garbinti šventuosius ir šauktis jų pagalbos, kad jie meldžia už mus Dievą ir kad reikia garbinti jų relikvijas. Taip pat aš sakau, kad Kristus įgaliojo bažnyčią teikti atlaidus ir kad naudojimasis jais teikia krikščionims didelę palaimą [...].

„Kalvino pasekėjus galima iškart atpažinti. Gera kalvinistų šeima turėjo vengti bet kokių malonumų ir lengvabūdiškumo – šokių, dainų, gėrimo, lošimo, flirto, ryškių drabužių, pramogai skirtų knygų, triukšmingos kalbos ir net gestikuliavimo. Būdingi jų gyvenimo bruožai turėjo būti blaivumas, santūrumas, atkaklus darbas, taupumas, o visų pirma – dievobaimingumas. Kalvinistų priklausymas išrinktiesiems turėjo matytis iš išvaizdos, elgsenos, bažnyčios lankymo ir iš jų sėkmės pasaulietiniame gyvenime. [...] Vienintelis kalvinistų džiaugsmo šaltinis ir vadovas turėjo būti kasdien skaitomas Biblija.“

Ištikimieji popiežiaus kariai

Jėzuitai daugiau nebeteikia tokios didelės reikšmės senajam asketiškam vienuolių gyvenimo idealui. Jie nesteigia vienuolynų, todėl nėra prisirišę prie vienos vietos. Jie atsisako bendros maldos nustatytu laiku ir ordino drabužių. Tokiu būdu jėzuitų „mobilumas“ tampa jų sėkmės raktu: su dideliu atkaklumu jie imasi naujų užduočių visame pasaulyje. Prie to taip pat prisideda besąlygiškas paklusnumas, kurį jie rodo tarnaudami Bažnyčiai, bei praktiškas ir gyvenimiškas pamaldumas. Jėzuitų ordinas organizuojamas kaip karinė sąjunga. „Jėzaus būriui“ vadovauja generolas, kuris yra atsakingas tik popiežiui.

Liuteronai – protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Vokietijoje, jai pagrindus padėjo vokiečių teologas M. Liuteris. Liuteronai atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją.

Kalvinistai – protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Šveicarijoje, jai pagrindus padėjo teologas Ž. Kalvinas. Šioje religijoje akcentuojama predestinacijos doktrina, pagal kurią Dievas iš anksto pasirenka, kurie žmonės pateks į dangų, o kurie į pragarą.

Anglikonai – protestantizmo kryptis, susiformavusi XVI a. Anglijoje Henrikui VIII Tiudorui 1534 m. atsiskyrus nuo Romos ir įkūrus anglikonų bažnyčią. Jos galva yra karalius (skiria bažnytinius hierarchus, turi teisę prižiūrėti liturgiją, aukščiausia apeliacinė bažnytinio teismo institucija).