XII–XIII a. dabartinės Lietuvos teritorijoje egzistavo atskiros žemės – genčių teritorinės bendruomenės, savotiškos mažos valstybėlės, pvz., Karšuva, Dainava, Lietuva.

Gyventojų daugumą sudarė laisvi žemdirbiai – laukininkai, turėję alodines teises į savo dirbamos žemės sklypą.

Bendruomenių elitas buvo vadinamieji „gerieji žmonės“, valdę savo dideles sodybas (kiemus) ir jiems pavaldžių žmonių kaimus.

Aukščiausią visuomeninę pakopą užėmė kunigaikščiai – žemių vadai, valdę keletą bendruomenių ir vadovavę karių elitui, vėliau išaugusiam į bajorų luomą.

Kunigaikščių valdžia buvo paveldima, jie vadovavo karo veiksmams ir sąjunginiams santykiams tarp žemių.

Ilgainiui iškilo vyresnieji kunigaikščiai, vadovavę genčių konfederacijoms, sudaromoms grobiamiesiems karo žygiams į kitas žemes ar kaimyninių valstybių teritorijas.

XIII a. tokie žygiai dažnai buvo rengiami į feodalinį susiskaldymą išgyvenančią Kijevo Rusią. 1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir 20-ties lietuvių kunigaikščių, tarp kurių buvo 5 vyresnieji, tarp jų metraščiai mini ir Mindaugą bei jo brolį.

Tokia karine savitarpio pagalba paremta genčių arba žemių konfederacija vadinama karine demokratija ir atspindi visuomenės stadiją valstybingumo sukūrimo išvakarėse.

XIII a. pr. Lietuvos žemėse ryškėjo ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp žemdirbių ir karinės gentinės aukštuomenės, o tai reiškė feodalinių santykių formavimąsi.

Visuomenės organizavimąsi militaristiniu pagrindu ir valstybės kūrimąsi paskatino ir vokiečių ordinų įsikūrimas Livonijoje ir Prūsijoje, jų įsigalėjimas tose žemėse ir išaugusi grėsmė lietuvių žemėms.

Lietuvos valstybingumas siejamas su lietuvių genties, įsikūrusios tarp Nemuno ir Neries, karingumu ir jos įtakos išaugimu kitose žemėse.