Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Ž. Klemanso. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“ pravardę. Ž. Klemanso norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. Jis buvo įsitikinęs, jog Prancūzijai turi būti grąžintos ne tik Elzaso ir Lotaringijos žemės, užimtos 1871 metais, bet taip pat atiduotos Reino žemės į rytus nuo upės. Sraunusis ir platusis Reinas turėjo tapti savotišku skydu, saugančiu Prancūziją nuo Vokietijos, jei ši kada nors vėl sustiprėtų.